vėpti
1vepti — vèpti vksm. Jõ, jám lūpa vem̃pa …
2vėpti — 1 vė̃pti, vẽpia ( ia Rtr, NdŽ, KŽ), ė OGLII104,353, NdŽ, vėpti, a, ė MitI136 žr. viepti: 1. Vė̃pti lūpas DŽ1. Vė̃pti burną DŽ1. Veidą vė̃pti KŽ. Vėpti atsivėpęs veidas girtuoklio ir sudraskytas J. | refl. K.Būg, P.Skar, NdŽ, FrnW …
3vėpti — 2 vė̃pti, sta, o intr. Š, Rtr, NdŽ, FrnW, KŽ, vėpti RŽ 1. Š, Rtr, NdŽ, DŽ2 žr. 1 vėpti 1. 2. Rtr, KŽ pleišėti, irti, sprogti. 3. Rtr, NdŽ, DŽ2 šnek. darytis vėplai …
4vepti — vèpti, vem̃pa, vẽpo intr. DŽ1, vẽpti Rtr, KŽ 1. darytis nukarusiam (apie apatinę lūpą): Lūpa vem̃pa NdŽ. 2. Rtr, KŽ šnek. darytis žioplam, vėplai. vepti; apvepti; atvepti; išvepti; …
5vėpti — vė̃pti 1 vksm. Vė̃pti lūpas, véidą, bùrną …
6vėpti — vė̃pti 2 vksm …
7pavėpti — 1 pavė̃pti, pàvepia ( ia), pàvėpė tr. kiek vėpti, praskėsti lūpas, pražioti: Jacintas greitai atsakė su panieka pavėpdamas lūpą V.Kam. vėpti; atvėpti; išvėpti; nuvėpti; pavėpti; pravėpti; razsivėpti …
8apvepti — apvèpti intr. šnek. pasidaryti žioplam, vėplai: Kas tai matė – toks jaunas ir taip apvẽpęs! Ll. vepti; apvepti; atvepti; išvepti; nuvepti; pavepti; suvepti …
9atvepti — atvèpti intr. 1. pasidaryti nukarusiam: Lūpa atvepusi kaip kumelės Up. Prysisprogęs, lūpos atvẽpusios, seilės bėga, fu! DūnŽ. Atvempa [gyvulio] palūpis, ištįsta liežuvis rš. 2. atsiknoti, atkristi, atkerti: Žievė jau atvẽpusi Up. Al tie batai… …
10atvėpti — 1 atvė̃pti, àtvepia ( ia KŽ), àtvėpė žr. atviepti: 1. Verkia lūpas atvė̃pęs DŽ. Atvė̃pęs lūpas sėdi ir nežinia ko Š(Rod). Jau šitas eina išsišiepęs, lūpą atvė̃pęs Pv. Kumelė vampso, lūpa atvėpus Ds. Gelsvo, laukinės pelės plauko, su tamsia… …
