sukrauti
11suversti — suver̃sti, suver̃čia (sùverčia), sùvertė 1. tr. Pb verčiant ant šono suguldyti (vieną ant kito): Į vieną duobę liuob suver̃sti aple porą tūkstančių žmonių Kal. Anus sùvertė su visais drabužiais i pakasė Krtn. Vienon duobėn visus sùvertė kare… …
12žagas — 1 žãgas sm. (4) Jn(Kv), Š, BŽ514, FrnW, RŽ, DŽ, KŽ; Kos154, Rtr 1. G122, LsB176, M, LKAI188(Ktč) lauke sukrauta didelė šieno, šiaudų ar javų krūva, stirta, kūgis: Javų žãgas NdŽ. Šienas, šiaudai, sukrauti aple žagarą į smailumą, vadinas žãgas… …
13antkrauti — (dial.) tr. 1. ant viršaus uždėti: Liepa ant tų lentelių sluogus antkrauti S.Dauk. 2. prk. uždėti, paskirti: Žmogus … nebegali išmokėti antkrautus jam vyresnybinius mokesčius A1884,361. krauti; antkrauti; apkrauti; atkrauti; įkrauti; …
14apkrauti — tr. 1. K apdėti kieno paviršių kuo; apdėti ką kuo aplink: Aš apkroviau jį visokiais daiktais J. Stalas apkrautas valgiais, gėrimais P.Cvir. Grabas visas apkrautas vainikais kiek tik telpa Blv. Paėmė ir apkrovė šienu rūbus Ds. Vieną kartą asilas,… …
15bernelis — bernẽlis sm. (2) 1. SD49–50 kūdikis: Kad ją atadarė, tada išvydo aną bernelį, o štai ans bernelis verkė Ch2Moz2,6. Ir regėdama bernelį santį gražų, paslėpė aną per tris mėnesius BB2Moz2,2. Moteriškė pirm sopulius kęst musija, neg ižg užgimusio… …
16bręsti — 3 brę̃sti, ta, breñto intr. pūti: Rąstai, sukrauti lauke, brę̃sta Rmš. Padžiauk maišus, ba, šlapi stovėdami, brę̃sta Btr. Drėgname sandėlyje vaisiai greitai brę̃sta Rmš …
17devyndryžis — 1 devyndrỹžis sm. (2) toks audeklas: Tuščios skrynios atdarytos, kur devyndryžiai buvo sukrauti rš. Butelėlį pasidėjau, devyndrỹžį pažadėjau Drsk …
18durpšiūrė — dùrpšiūrė sf. (1) Vlkv pašiūrė durpėms sukrauti: Šiemet daugiau prikasėm durpių ir užkrovėm visą dùrpšiūrę Brt …
19dvinamis — dvinãmis, ė adj. (2) 1. kuris susijęs su dvejais namais: Dvinamis šuo (prisirišęs prie dvejų namų) rš. 2. bot. turintis atskirus kuokelinius ir piestelinius žiedus: Žiedai dvinamiai – vienalyčiai, sukrauti žirginiuose, turi nektarines EncIX194.… …
20griežinys — griežinỹs sm. (3a, 3b) K, J 1. plonai atpjautas obuolio, ropės, buroko ar kito panašaus daikto apvalus gabalas; duonos abišalė, riekė: Atpjauk ir man obulo griẽžinį Vkš. Obuolio duok ir man griežinė̃lį J.Jabl. Duok ir man bent griẽžinį sėtinio …
