sudilti
1sudilti — sudìlti intr., sudil̃ti, sùdela (sudỹlna), sudìlo (sùdilė) 1. susitrinti, susidėvėti, sumažėti: Sudìlo peilis Dkš. Nenešiok kasdien žiedo – sudil̃s Slm. Mano puspadžiai jau viškum sudìlę Slm. Tekėlas sudỹlna į kumstę Lkv. Važelis sudilo,… …
2sudilti — sudi̇̀lti vksm. Ploni̇̀ pùspadžiai – grei̇̃t sudil̃s …
3apdilti — apdìlti intr. K, apdil̃ti, àpdela, apdìlo (àpdilė) apsitrinti, apsidėvėti: Nauji ratai sunkiai eit, kol ašys àpdela Vvr. Jam i palto naujo reikia, tas jau apdìlęs Ml. Rankovės jau apdìlo Švnč. dilti; apdilti; atidilti; įdilti; išdilti;… …
4atidilti — atidìlti intr., atidil̃ti, atìdela, atidìlo Šts prk. nusilpti, nuvargti: Prisiveizėjom, kiek bereikėjo, akys atdìlo Slnt. dilti; apdilti; atidilti; įdilti; išdilti; nudilti; padilti; pardilti; perdilti; …
5dilti — dìlti, dỹla ( sta, dil̃na), o intr., dil̃ti, dẽla (dỹlna, sta, na), dìlo (dìlė) 1. K trintis, mažėti, dėvėtis: Geri padai, lygiai dỹla Kp. Netepta mašina labai dỹla Všk. Nekaustytos pavažos greit dỹla Ėr. Minkštas tas tavo peilis, kad… …
6išbrūžuoti — tr. 1. išbraukyti, ištrinti: Išbrūžuok grindis su šepečiu ar šluota, kad būtų baltesnės (plaunant) Kltn. Juokdarys, nutvėręs viena ranka senį už sprando, antrąja išbrūžavo panosį Vaižg. | refl. Kp. 2. braukant išminkštinti: Išbrūžuokim audeklą,… …
7išdilti — išdìlti intr., išdil̃ti, ìšdela (išdỹlna), išdìlo (ìšdilė) 1. išsitrinti, išsidėvėti: Ižsitrina, iždilsta SD409. Išdìlo ir išglero sankalas, kur tur narstytis, judėti J. Pieštukas išdìlo (nudilo), padrožkis Šts. Kalvarato špulė išdỹlna,… …
8iškašėti — iškašėti, ìškaši, ėjo intr. 1. Š išdžiūti, sumenkti: Gyvoliai ant šiaudų iškašėjo per žiemą, t. y. išdžiūvo J. Jei gyvulys iškašėjęs, ne ką su juo nudirbsi Up. Iškašėjęs, žilas, ir ką čia da kniūriji Krns. Iškašėjęs, sudžiūvęs – nėr ko nė… …
9iškežėti — iškežėti, ìškeža, ėjo intr. 1. išsipūsti: Šienas iškežėjęs, o tu jį suspausk, tai bus pusvežimis Smn. 2. sudilti, iškedėti: Anų kelnių nebėr, jau iškežėję Dkk. 3. sp išsišakoti pažeme. kežėti; apkežėti; įsikežėti; iškežėti; …
10išpjaustyti — iter. išpjauti. 1. BB2Moz39,3 pjaustant pašalinti visą ar dalį ko: Ėmė, liežuvius visus iš galvų išpjaustė, sudėjo sau in krepšiuką BsPIV155. Užkulus jai išpjaustė, ir pasveiko J.Jabl(Šlv). Tu paėmus sūrį (sugedusias vietas) išpjaustyk Rm. | Kai… …
