palaidinė
1palaidinė — 2 palaidinė̃ sf. (34b) žr. 1 palaidinys 1: Šįmet visa žiema palaidinė̃ ir palaidinė̃ Prn …
2palaidinė — 1 palaidìnė sf. (2), palaidinė (1) Kv 1. viršutiniai vyriški marškiniai, nešiojami ant kelnių: Vasarą daugelis dėvi palaidìnėms Lž. Užlopyk man palaidìnę Rs. Pavargę po sunkaus mūšio, šlapiom nuo sūraus prakaito palaidinėm kariai nesilsėjo rš …
3palaidinė — palaidi̇̀nė dkt. Karei̇̃vio, móteriška, vai̇̃kiška palaidi̇̀nė …
4palaidinėtis — palaidinėtis, ėjasi, ėjosi tvinkti …
5palaidinėti — 1 palaidinėti; M iter. dem. palaidyti. 1. leisti išeiti, išvykti: Visus gyvulius palaidinėjo (iš visų kūčių) ir išėjo J.Jabl. Kurie pyliavas atpylė, tus palaidinėjo Šts. 2. refl. Sut leisti sau ką nors, duoti valią. 3. pasklaidyti: Palaidinėk į… …
6palaidinis — 2 palaidìnis, ė adj. (2), palaidinis (1) 1. žr. palaidas 1: Blaudžioja lyg šuo palaidinis Vrn. 2. žr. palaidas 5: Ir išvydo bernelis visą pulką mergelių – ir visos kaip viena palaidiniais plaukeliais (ps.) Rod. 3. palaidai, laisvai gulintis,… …
7palaidinėti — 2 palaidinėti iter. dem. 1 palaistyti 1: Drabnas lietutis palaidinėjo [rūtelę], graži mergelė nupjaudinėjo Lz. Sėjau rūtelę, razsodinėjau, šiltu vandeniu palaidinėjau Lz. laidinėti; palaidinėti …
8palaidynė — 1 palaidynė sf. (1), palaidinė (1), pãlaidinė (1), palaidỹnė (2) 1. virvelė (ar praskelta lazda) akmenims laidyti, laidyklė, mėtyklė, svaidyklė: Iš palaidinės daug toliau numesi akmenį, negu su ranka Šl. Toliausiai akmenį numeti iš palaidinės… …
9palaidynė — 2 palaidỹnė sf. (2), palaidinė žr. 1 palaidinys 1: Šiemet par Velykas baisi palaidynė: pašalą paleidė, o nepradžiūvo nė trupučio Ut. Reikėjo grįžt pačioj palaidỹnėj Ds. Kaune jau buvo palaidinė. Nemuno krantai jau atšutę Vaižg …
10antžaboti — (ž.) žr. apžaboti 7: Viršutiniasis rąstas antžabo[ja] apatiniąjį Ms. Antžabok ragių pavažą ar tekinį su palaidine, nu kalno ir nušliauši dailiai Šts. žaboti; antžaboti; apžaboti; atžaboti; įžaboti; išžaboti; nužaboti; …
