padangė
51pjauti — pjauti, na ( ja), pjovė 1. tr., intr. SD331, H, R314, K peiliu ar pjūklu rėžti, atskirti, dalyti į dalis: Su peiliu pjauk, žirklės neims [kartono] Vb. Kaip pjovė žuvį, ir išlėkė koks blizgantys daiktas LTR(Ds). Ėjome į paežerę vytelių pjauti rš.… …
52plevėsuoti — plevėsuoti, uoja, ãvo, plèvėsuoti, uoja, avo 1. intr. Skrd, Slm, Škn, Ds judėti vėjo plaikstomam, pleventi, bluzgėti: Pundelis plunksnų, plaukai garbanoti – gražu, kad jojant ima plevėsuoti A1884,305. Aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo… …
53podangis — sm. (1) 1. H, Kos38 horizontas: Saulė nesirodanti keturiolika dienų viršum podangio Vr. 2. N žr. 1 padangė 1 …
54prasaikus — prasaikùs, ì adj. (4) lieknas, aukštas: Mergyna prasaikì kap mendrė Vlk. Prasaikus vyras Drs. Per padangę plaukia debesėliai it prasaikios, grakščios gulbės rš …
55prasunkti — 1 prasuñkti, ia (pràsunkia), pràsunkė tr. 1. Ser, NdŽ kiek išspausti, išsunkti. 2. DŽ1, Ėr, Mšk, Užv kiek padaryti, pagaminti (naminio gėrimo): Prasuñkti numinės reik kalėdninkams Šts. Ji iškepė pyrago, tėvas prasunkė alaus rš. | refl. tr.… …
56prašvesti — 1 prašvèsti intr. Plt prasigiedryti, prasišviesti: Kaip prašvès, eisiam vėl rugių pjauti Kal. Visa padangė nusipraususi vėsioj rasoje linksmai prašveto Žem. švesti; nušvesti; prašvesti …
57raudonis — 1 raudõnis sm. (2) BŽ494, raudonìs, iẽs (4) Dglš 1. raudonumas: Rožės raudõnis KII134. Mėsos raudõnis KI444. Akmenai inšyla lig raudõni, ir leidžia cabarkan Šč. Kas per raudõnis tų dažų Sr. Tabakas gelsvas lyg pro raudõnį Skr. Kas veido… …
58remti — rem̃ti, rẽmia, rė̃mė DŽ, remti, rẽmia, rėmė 1. tr. K, M dėti ramstį, spirti: Virstančią tvorą remiù su ramčiu J. ║ būti ramsčiu, laikyti: Kuolai tvorą rẽmia Mrj. Kad pėdas pėdo neremtų, nebūtų ir stago LTR(Km). | prk.: Nors pasiligojus, o… …
59riedėti — riedėti, rieda (riẽda Jž), ėjo intr. Š, J.Jabl, Jnš, Jrb 1. judėti sukantis, ristis: Kai aš jojau par laukelį, laukelis skambėjo, visi pilki akmenėliai į šalis riedėjo LTR(Ob). Rieda mano rateliai nesmaluoti, lylio! NS33. Kur tas kamuoliukas… …
60risti — rìsti, rìta (reñta Gg), rìto (rìtė) 1. tr. SD367, Q311,616, N, K, I stumti, judinti, sukant paviršiumi, ridenti: Mes medžius rìtam pakalnėn prie upės Ar. Aš ritù akmenis in krūvą J. Žemę išnešė [liūtis] ir akmenis rìtė Ob. Akmenį nuo kapo …
