pabarti
61subarti — subarti, sùbara, sùbarė tr. sudrausti barant, apibarti: Yra kam subarti, nėra kam sudrausti Gr. Subark tą, kas blogai darė J. | Ją (rašybą) subardavo tiktai Būga J.Jabl. | refl.: Žodis po žodžio – ir susìbarė Gs. ^ Susibarė dėl vištos žarnų… …
62suūrinti — suū̃rinti tr. pabarti, sugėdinti: Tėvai, tu suū̃ryk ją, sãkai, kad man daugiau šitep nebūt! Ml. ūrinti; priūrinti; suūrinti; užsiūrinti …
63užbambėti — 1 užbambėti, ùžbamba (užbamba), ėjo intr. nepatenkintai pasakyti, pabarti: Išėjus užbambėjau, ka neduoda miegot, tai nutilo Gs. bambėti; apibambėti; atbambėti; įbambėti; išbambėti; nubambėti; pabambėti; …
64užbarti — užbarti, ùžbara, ùžbarė tr. imti barti: Ùžbariau katinėlį, kad nepeliauja Mrj. Tąsyk jis mane ùžbarė, kam nedirbau Alk. | refl.: Sakyk – neklauso, užsibark – tuoj rauda Gs. Pareis, būdavo, visas persidirbęs, tai kad jis nors kada užsibartų rš …
65užimti užima — užim̃ti, ùžima (ùžema), ùžėmė I. tr. 1. suimti; pagauti; pasiekti: Nekirpk (nepjauk) morkų lapų taip trumpai, paskuo nebužimsi Trk. | Užuėmė (pagavo) jie žuvų daugybę BtLuk5,6. | Įkelk karves tik kiek liežuviu užima (pasiekia, užsiekia) Gs. |… …
66įbarti — įbarti, į̃bara, į̃barė 1. tr. barant įgrasinti: Senis į̃barė vaiką, kad nieko neliestų Š. 2. refl. įsileisti barti: Įsìbarė pats su pačia, ir negal sugyventi su vienas antru J. Kad įtūžo, kad įsìbarė – ojojoi kas tę darės! Gs. barti; apibarti;… …
67įurkėti — įur̃kėti tr. pabarti, apuiti: Įur̃kėti vaikai juo klauso Ggr. urkėti; apurkėti; įurkėti; išurkėti …
68šunobelė — šùnobelė sf. (1) bot. 1. Š, BŽ25,627, DŽ, NdŽ, KŽ, Prk, Skr, Gs, Jnš, Grž miškinė obelis (Malus sylvestris): Šùnobelė, o obuoliai kai grąžtai Klt. Prisisodino kažin kokių šùnobelių, ir bus mat obuolių Kp. Oi vertėtų toks pabarti ar šunobelėn… …
