niekti
1niekti — 1 niekti, ia, ė tr., niẽkti NdŽ 1. nieku laikyti, niekinti: Jis jo darbą niekia DŽ. ^ Mažą niekdamas, didelio nepasieksi Trgn. 2. spausti, engti, vergti: Vyras pačią nieka Kv. Na, ir niekė vaikus, kaip tik įmanė LzP. Patolei reik kūną niekti,… …
2niekti — 2 niekti, sta, o intr. virsti nieku, nykti …
3niekti — vksm. Ji̇̀s ki̇̀to dárbą niekia …
4išniekti — 1 išniekti tr. išpeikti, suniekinti: Ir jis da išniekė Trgn. niekti; išniekti; nuniekti; paniekti; suniekti …
5niegti — 2 niegti, ia, ė žr. 1 niekti 1: Neniek taip savo žmogaus, gali pats iš to susilaukti nemalonumų Kal …
6niekimas — niekìmas sm. (2) → 1 niekti …
7nuniekti — 1 nuniekti tr. 1. laikyti niekam vertu: Vešma namo [paršus], šiandie visai nuniekė (labai pigiai moka) Trgn. 2. užmušti: Aš tave nunieksiu Tr. Tokį žmogų nuniekei – ko da ant svieto valkiojas! Ldk. niekti; išniekti; nuniekti; paniekti; …
8nykti — 2 nỹkti, ia, ė tr. niekinti; plg. 1 niekti 1 …
9paniekti — 1 paniekti tr. 1. Jdr, End, Tv paniekinti, pažeminti: Vaikai išeina niekais, tėvų žodžius ir juos pačius paniekia visai Žem. Nu, kad jau nepaniekei mūsų duonelės neigi trobos, tad dar paviešėk rš. Paniektas kaip šunelis Kl. 2. pajungti, pavergti …
10suniekti — 1 suniekti tr. 1. NdŽ suniekinti, sumenkinti: Varle, tu varle, manai koliodamas kitus sunieksi – save nieki! Trgn. 2. NdŽ laikyti netinkamu, atmesti. niekti; išniekti; nuniekti; paniekti; sunie …
- 1
- 2
