nernėti
1nernėti — nernėti, nerna (ner̃na), ėjo žr. narnėti: 1. Kačiukas nerna pelę įsitvėręs ^ Bėga meška nernėdama, baltą pusnį pustydama (girnos) LTR(Rk). 2. Kad tik kiek, tai ir ner̃na Jž …
2atnernėti — intr. Š nernant ateiti. nernėti; atnernėti; įnernėti; išnernėti; nunernėti; sunernėti …
3erzėt — erzėt, erza (erziu K), ėjo intr. 1. Sv, Lkš tankiai ir neaiškiai kalbėti, marmėti: Atėjo du kareiviai, atsinešė šiaudų kūlį ir kažin ką tarp savęs erza A.Vien. Negali suprasti – erza ir erza Pl. Neerzėkit visi vienu kartu! Rk. ║ be tikslo,… …
4išnernėti — intr. Š nernant išeiti. nernėti; atnernėti; įnernėti; išnernėti; nunernėti; sunernėti …
5knerkenti — knerkenti, ẽna, ẽno intr. nernėti: Katė knerkẽna Rk …
6nernėjimas — sm. (1) NdŽ → nernėti …
7nunernėti — intr., tr. neaiškiai pasakyti: Kažką nunernėjo – niekas nesuprato, ką pasakė Grž. nernėti; atnernėti; įnernėti; išnernėti; nunernėti; sunernėti …
8sunernėti — intr., tr. J.Jabl neaiškiai pasakyti, sumurmėti: Teip greitai sùnerna, sùnerna: nespėji pasekti žodžių Prk. nernėti; atnernėti; įnernėti; išnernėti; nunernėti; sunernėti …
9įnernėti — intr. nernant įeiti: Meška laužan įnernėjo Š. nernėti; atnernėti; įnernėti; išnernėti; nunernėti; sunernėti …
10ūkti — 1 ū̃kti, ia, ė 1. intr. DŽ, NdŽ, Dglš šaukti, ūkti (apie pelėdą, apuoką, kiškį ir pan.): Pelėda sode ū̃kia Ldk. Griūvėsiuose ūkė keli apuokėliai Šlč. Paklausyk, jau ūkas vėl ū̃kia Ds. Ūkas anas retai kada ū̃kia Žl. Balose kažin kas gyvas gailiai… …
