kukšėti
1kuksėti — 1 kuksėti, kùksi, ėjo 1. intr. verkti kukčiojant; nuo verksmo ar juoko gaikščioti, gaudyti kvapą: Nekuksėk, bo da pridėsiu (dar mušiu)! Ssk. Kai tėvas subarė, ėmė kuksėti Žb. Net kuksėti pradėjau susigraudinęs Vaižg. Girdi – raud iš marių pusės …
2kuksėti — 2 kuksėti, kùksi, ėjo 1. tr. mušti: Ji pribėgusi ir kùksi vaiką, o tas rėkia, kiek tik gali Kkl. 2. intr. pamažu stuksenti, kauškinti: Važiuodamas kojelėm tik kuksiu kuksiu, daboju – jau pirštai ažniemę Prng. 3. intr. knapsėti (snaudžiant): Eik …
3kuksėti — 5 kuksėti, kùksi, ėjo intr. nuolat klausti „ką? ką?“ (dial. „kų? kų?“): Ką, ką (dial. kų, kų)! Gana kuksėti, tu kuksa! Vlk. Ką čia kuksi – ar neprigirdi? Vb …
4kukšėti — 1 kukšėti, kùkši, ėjo intr. 1. kaukšėti, kalenti: Jau kiaušiniuose vištukai kukši, tuoj risis Krsn. 2. pamažu kapoti, kalti: Senukas malkinėj kùkši Mrj. Jau senukė pas bulves kùkši (bulves kaupia) Mrj. 3. kvaksėti: Višta kùkši kukt kukt kukt… …
5kuksėti — vksm. Net kuksėti pradėjau susigraudi̇̀nęs …
6kuksėti — 3 kuksėti, kùksi, ėjo intr. J džiūti, sausėti …
7kuksėti — 4 kuksėti, kùksi, ėjo tr., intr. šaukti kiaules: Kaipgi ana išvažiavus, kad rytą kiaules kuksėjo Ds. Išleis kiaules, paskui kùksi pusdienį, ligi vėl sušaukia Vj …
8kukšėti — 2 kukšėti, kùkši, ėjo žr. 2 kukštėti …
9kūksėti — kūksėti, ėja, ėjo intr. balsu verkti, kūkčioti: Kad jau verkia, kad jau kūksėja, retas kuris tėvo motinos teip verkia Srv …
10kuksėjimas — sm. (1) 1. → 1 kuksėti 1: Pasigirdo nosių šniurkštavimai ir moterų kuksėjimai Vaižg. Nesiliaujantis tavo kuksėjimas išvarys vėl mane iš kantrybės Ssk. 2. → 1 kuksėti 5. ║ Išgirstu gaidžio kuksėjimą rš …
