knę
121knektis — knẽktis, ė smob. (2) 1. pikčiurna: Knektis koks! J. 2. Šts menkas, silpnas žmogus ar gyvulys: Nors tie vaikiai atrodo knekčiai, bet darbuo tinkami Plt …
122knepterėti — knèpterėti, ėja, ėjo Lp žr. knėptelėti …
123kneptum — knèptum interj. Lp žr. knaptum …
124knerkterti — knerkterti, i ( ia), ėjo intr. Gmž menk. numirti …
125knerplėti — knerplėti, ėja, ėjo Ds žr. knerplioti …
126kneželioti — knèželioti, ioja, iojo žr. kneižioti 1 …
127knežinimas — knẽžinimas sm. (1); Kos49 → knežinti …
128knežis — knẽžis, ė smob. (2), knežỹs, ė̃ (4) MitI17 1. mažas, sumenkęs, suvargęs gyvulys ar žmogus: Eik tu, kneže! Skdv. 2. žr. knežlys: Knežis tas, kurs knežinėja, darbuojas, ieško darbo, šnerkšta, šliauža aplei namus Lk …