klusnus
1klusnus — klusnùs, klusni̇̀ bdv. Klùsnūs vaikai̇̃ …
2klusnus — klusnùs, ì adj. (4) 1. kuris gerai girdi, klusus, ausylas: Ausys mažos, bet klùsnios An. Mūs visi labai klùsnūs (gerai girdi) Lel. Pasakiau „gyvatė“, tįst ir įlindo: klusnì labai Brš. Visa bėda man dar yra, kad ausys neklùsnios Vkš. |… …
3klusni — klusnùs, klusni̇̀ bdv. Klùsnūs vaikai̇̃ …
4apyklusnis — apyklusnis, ė adj. (1) gana klusnus: An darbo apyklusnis Slm …
5glusnus — 2 glusnùs, ì adj. (4) 1. gerai girdintis, klusnus: Kurs greitai išgir̃sta, tas glusnùs J. 2. K.Būg paklusnus …
6kietas — kietas, à adj. (3) J; SD46,190,375, R 1. atsparus kito kūno spaudimui, nesuspaudžiamas, nesumaigomas; pršn. minkštas: Kietì kūnai (fiz.) NdŽ. Kietà malka K. Aš valdovas žalio šieno, mano dalgis kieto plieno P.Cvir. Kietas kaip titnagas LTR.… …
7klausa — klausà sf. (4) 1. organinis garso bangų suvokimas (vienas iš penkių išorinių jutimų): Da jis i klaũsą tur kai jaunas, viską gerai girdi Nm. Tuo metu Kastanto klausą pasiekė keistas švokštimas P.Cvir. Dabar ėmiau tempti savo klausą, kad pirmas… …
8klausingas — klausìngas, a adj. (1) 1. kas gerai girdi: Klausìngi miškai, akyli laukai Pln. 2. klusnus: Klausingas tarnas Juozapas TŽV315 …
9klausiukas — 1 klausiùkas, ė smob. (2) 1. J kas mėgsta iš šalies pasiklausyti, ką kiti kalba: Tas Jonas tikras klausiukas: žiūrėk, ir stovi už nugaros Aln. 2. rš kas klusnus …
10klausukas — klausùkas, ė smob. (2) kas klusnus: Vyrai klausùkai, kurie klauso J. Klausùkas – kuris paklusnus Kp …
