kiu
121kiūstelėti — kiūstelėti, ėja ( ia), ėjo 1. intr. smarkiai pašokti iš vietos: Iš vagos zuikis kiūstelėjo ir nubėgo į ganyklą Up. 2. intr. staigiai išlįsti, pasirodyti: Staiga iš užkampio kiūstelia žmogysta rš. Kiūstelėjo Petris pro krūmus ir kuo nesušuko iš… …
122kiūsterti — kiūsterti, ia, ėjo žr. kiūsterėti: 1. Kiūsters iš grabo Lp. 2. Per Naujus metus ir aš mažum kiūstersiu namo rš. Mislino užmuštą vagį kur nutęst, bet tuom čėsu kiūsterėjo zemskas Sn. Kad tik kas kiūsteria, tai loja šunes Lp …
123kiūta — sf. (1) Krž, kiūtà (4) BŽ598 1. Krž lūšna, sena trobelė. 2. scom. PŽ kas vis kiūto, labai ramaus būdo žmogus, kiūtonas: Jis toks kiūta: kiūto ir kiūto namie – niekur neišeina Žvr …
124kiūtas — kiū̃tas sm. (2) kas kiūtina: ^ Pavalgęs pietus, ir kiūtina kai kiū̃tas Skr …
125kiūtena — scom. (1) J, Nm apkiautėlis: Matai, koks jis kiūtena Šn. Ką tas kiūtena! Bene jis moka ką! Bgt. Jis toks kiūtena, nesižino pats, ką darąs Skr …
126kiūtyti — kiū̃tyti, ija, ijo Všk žr. kiūtinti: Tai mudvi jau iš palengva kiū̃tysiva Grš. Žiūrėk, kad kiūtija, tai kiūtija mūsų senutė į bažnyčią Všk …
127kiūzurti — kiū̃zurti, a, o intr. pamažu eiti: Kiekvieną rytą pakildavo nuo Mažųjų kapelių du žibureliu ir kiū̃zurdavo tiesiog par alksnynus an Didžiųjų kapų Brs …
128kiūšinti — kiū̃šinti, ina, ino intr. iš lėto eiti, kiūtinti: Tat kurgi kiū̃šinat? Ds. Tol nekiū̃šinkit, be paklysta Ds …
