kinkle
91cingt — cìngt interj., ciñgt 1. dzin, skambt: Cingt suskambėjo rakteliai J. Cingt cingt varpelis, timt timt kinklė, kad kalėdninkai atvažiuoja J. Varpelis skamba cìngt cilingt Š. Cìngt (ciñgt) ir išlėkė langas Grž. Tiktai langai ciñgt ciñgt su… …
92iškinkliuoti — tr. kinklę atristi, atpančioti: Ar iškinkliavai kumelę? Užv. kinkliuoti; iškinkliuoti; sukinkliuoti …
93kenklė — kenklė̃ sf. ppr. pl. (4) 1. K, J, BŽ507 užpakalinė kelio dalis, pakinklis, linkmuo ar kojos dalis ties pakinkliu, kinklė: Kenklės jam truputį linksta iš nuovargio rš. Rudkis smeigiasi pakąsti jam kenklę Mc. Kad davė per kenklès, ir suklupau Stč …
94sukinkliuoti — tr. kryžmai priekinę koją su užpakaline supančioti, sutraukti: Pasiėmęs kinklę, sukinkliuok juoduką (arklį) Užv. Sukinkliuok arklius, nepalik palaidų Užv. kinkliuoti; iškinkliuoti; sukinkliuoti …
95varpelis — varpẽlis sm. (2) KI554, NdŽ 1. SD129, SD51, R179, Sut, I, N, L, Rtr, ŠT106, VĮ, DŽ, KŽ, Knt, Gs, Slč, Ėr, Trgn, Skp varpo pavidalo skambaliukas, skirtas signalui duoti, ką pranešti: Varpẽlį skambinu K377. Varpelis dilin dilin po pamokų Lkš.… …
