kautis
1kautis — kautis, kaunasi, kãvosi (kovėsi) įsimylėti, pamilti, apsiskirti: Aš kaunuos, t. y. įsimyliu, jemu į meilę, įsidėmu J. Vaikinas su mergina kaunasi, t. y. myluojasi J. Bernas kaunas su merga iš didžios mėdžios J …
2kauti — 1 kauti, kauna (kauja), kovė (kãvo) 1. tr. N, [K], BzBkXVI246, ArchXXXIV391 mušti, dobti; kovoti: Kam kauji (kauni) jį? J.Jabl. Žmogus kovė peles, kur tiktai galėdamas J.Jabl. Padagą arklį nereikia kauti, t. y. mušti, ale sukušink tik su… …
3agresorius — agrèsorius, agrèsorė dkt. Kariúomenė galėjo káutis su žỹmiai gausesniù agrèsoriumi …
4agresorė — agrèsorius, agrèsorė dkt. Kariúomenė galėjo káutis su žỹmiai gausesniù agrèsoriumi …
5bušido — bušidò dkt. Káutis bušidò ri̇̀nge …
6jūrų pėstininkai — gãli káutis savarañkiškai arbà su sausumõs daliniai̇̃s …
7narsiai — nar̃siai prv. Nar̃siai káutis, kovóti, kariáuti …
8pėstininkas — pėstininkas, pėstininkė dkt. Šiuolaiki̇̀niai pėstininkai gãli káutis ne ti̇̀k pėsčiomi̇̀s, bet ir pėstininkų šarvuõčiais …
9pėstininkė — pėstininkas, pėstininkė dkt. Šiuolaiki̇̀niai pėstininkai gãli káutis ne ti̇̀k pėsčiomi̇̀s, bet ir pėstininkų šarvuõčiais …
10smarkiai — smar̃kiai prv. Smar̃kiai káutis, gi̇̀ntis …
