kauti
81kykauti — kykauti, auja, avo Sb žr. kykoti …
82kėkauti — kėkauti, auja ( auna), avo 1. tr. Tvr supti, kykoti: Kad kėkauna tėvas vaiką, tas net žagsi Užp. Senelis dažnai kėkauna vaikus Ut. Kėkauna kaip mažą vaiką, pasodinęs ant kelių Ds. Kūdikį ėmė nešioti po aslą, kėkaudama jį ant rankų rš. Maži vaikai …
83kūkauti — kūkauti, auja, avo intr. 1. šūkauti, rėkauti: Nekūkauk lyg girio[je], gerklę paleidęs Jrb. Kūkauja lyg vilkai Mrj. Tie šaukolai per naktis kūkauja ir neduoda miegoti Mrj. Nekūkauk, čia tau ne miškas Plk. Kai tik ima kūkaut ant tų žąsų, tai jos… …
84lūkauti — lū•kauti, auja ( auna), avo intr. laukti: Lū•kauk, kolei aš neateisiu Rod. O stabas vis dar tebelaukia, lūkauna jo rš. Lūkavau metus, lūkavau antrus, ant trečių dasgodojau LTR(Al) …
85metatonija — metatònija sf. (1) DŽ lingv. priegaidžių kaita (pvz., rėkauti – rė̃kti) …
86mykauti — mykauti, auja ( auna), avo 1. Rod, Lš intens. mykti 1: Ko ta karvė tep mykauja, ar ji serga, ar kas jai yra? Al. Mykauna kai karvė, telio išsiilgus Vlk. Karvė mykauna – ėst prašo Vlk. 2. intens. mykti 4: Iš karto mykavo, bet paskiau, kai pasakiau …
87mūkauti — mūkauti, auna, avo intr. tarpais bliauti, bliūvauti …
88niūkauti — niūkauti, auja, avo tr. 1. raginti šūkaujant, niūkiant: Įrėmęs į vežimą savo nestiprų petį, niūkavo arklius J.Avyž. 2. pamažu niūniuoti, niūkti: Nu, kąg čia niūkauji, ag drožk iš visos gerklės! Km …
89nukauti — 1 nukauti tr. 1. nudėti, užmušti: Keletas raitelių nujojo pamedžioti ir netrukus grįžo su nukautu briedžiu A.Vien. Nukovė žvirblelį, nutrinkino J.Jabl. Baisu buvo ir akis sudėti, kad kas nenukautų ir neapvogtų A.Vien. Tebanai jį nukauna S.Dauk.… …
90nukauti — 2 nukauti intr. nueiti, nukakti: Aš nukavaũ (nuėjau) J. kauti; atsikauti; nukauti; sukauti …
