křeslo
31bardinkšt — bardìnkšt interj. brinkt (nukritimui žymėti): Tik bardìnkšt nuo krėslo Tvr. Bardìnkšt vaikas nuo pečiaus Ds …
32bružas — 1 brùžas sm. (4) 1. kas nuolat brūžuoja, varsto duris, vaikščioja be reikalo: Jis tikras brùžas – landžioja, kur nereikia Sml. Nebrūžuok kaip brùžas durų Grž. Ot bružaĩ – durys neužsidaro, eina ir eina! Pc. 2. parišto rato padarytas ruožas,… …
33išglegžti — išglègžti, ìšglegžda, išglẽgždo intr. išklibti: Kojos krėslo išglẽgždusios, t. y. išklibusios J. glegžti; išglegžti …
34išklegžti — išklègžti, ìšklegžda (iškleñgžda), išklẽgždo intr. išklerti, išklibti: Išklẽgždo (išklegždėjo) ratai, špūlė, t. y. išdvero, išglero J. Išklẽgždusias stakles taisyk J. Peilis išklẽgždęs J. Krėslo kojos išklẽgždusios J.Jabl(Žem). Išklegždę… …
35išvyturti — 1 išvỹturti tr. Š išvynioti, išvyturiuoti: Išvỹturk, parodyk, ką čia nupirkai Skd. Jeigu neturi lankčio, gali iš špuolės siūlus ant krėslo kojų išvỹturti Vkš. Išvỹtursi [vainiką] ir užpinsi [vestuvininkams] an kelio Grd. O šis, išvyturęs… …
36jis — jìs, jì pron. pers. (kalbant apie trečiąjį asmenį) K; joji Gmž; joj; jijė̃ Vl, LB180, jìjė; jiji K; jìji An; jijiẽ K, jìjie; jisaĩ; jisaĩn Vb; jisaĩno, jisaĩnos, jisaĩnainos Kp; jisas SGI14; jinaĩ Vl, jiñ Pc, jynai Pnm, jìnai Ds,… …
37kanapka — ×kanapkà (l. kanapka) sf. (2) žr. 2 kanapa: Sveteliai, prašom sėsti, kas ant kanãpkos, kas ant krėslo – susitalpinsima šiaip taip Krp. Pirmą kartą savo amžiuj sėdėjau minkšto[je] kanapko[je] NmŽ. Vakar tėvelis parvežė iš miesto naują kanãpką… …
38kerė — 1 kẽrė sf. (2) žr. 1 keras. 1. nupjauto ar išvirtusio medžio kelmas: Užkliuvo vežimas už kẽrės ir nė iš vietos On. Medį su visa kerè išrovė Škn. Turėjo dar keres svarstyti, balas ir versmes džiovinti S.Dauk. Medžių kerėse par pats mažiausis… …
39kibildai — interj., kibildaĩ 1. kabaldai, klibinkšt: Šlubas žmogus kibalduoja: kibildai, kibildai Dbk. Kibildai, kibildai – kibilduoja Škn. | Pasimeti glėbuką ir kibildaĩ namo (pradedi nelygia risčia važiuoti) Rs. | Akmuo paristas kibildai, kibildai… …
40klibėti — klibėti, klìba, ėjo intr. 1. būti išklerusiam; netvirtai laikytis, klederuoti: Juras pritvirtino klibančią šakę prie koto P.Cvir. Sparai po kraiku su čytais klìba supuvę K.Donel. Sraigiai buvo išbyrėję, viskas judėjo, klibėjo, braškėjo rš.… …
