būbtelėti
1bubtelėti — bùbtelėti vksm. Kankórėžis nuo pušiẽs bùbtelėjo tiẽsiai ant galvõs …
2būbtelėti — vksm. Būbtelėjo obuolỹs tiẽsiai ant galvõs …
3bubtelėti — bùbtelėti, ėja ( ia), ėjo 1. intr. su garsu nukristi: Obuolys bùbtelėjo tiesiai ant galvos Rm. Bùbtelėjo čia kas, gal obuolys nukrito Š. 2. intr. suduoti: Su kumščiu bùbtelėjo per kuprą Pn. 3. tr. staiga parversti: Žydas ožką čiuptelėjo, o jį …
4būbtelėti — būbtelėti, ėja ( ia), ėjo intr. 1. smarkiai nukristi, nupulti: Būbtelėjo maišas nu pečių Vkš. Lanktis būbtelėjo ant žemės, ir nulūžo vienas sparnas Grk. 2. intr. suduoti, trinktelėti: Tam būbtelėk į kuprą Vvr. Porą kartų būbtelėjo patranka… …
5bakterėti — bàkterėti, ėja ( ia), ėjo intr. 1. suduoti, kirstelėti: Gaidys su snapu bàkterėjo antei, t. y. įkirto J. Bakterėjo kelius kartus su pypke per suolą Pč. 2. parvirsti, bubtelėti: Šakalys nuo rieklių bàkterėjo ant žemės Sr. Ans nuvargęs… …
6baptelėti — 2 bãptelėti, ėja ( ia), ėjo intr. Š smarkiau suduoti, būbtelėti …
7blimterėti — blìmterėti, ėja, ėjo intr. būbtelėti, bimbtelėti, parvirsti: Blìmterėjo ant žemės Dsm …
8bubtelti — bùbtelti, ia ( na), ėjo žr. bubtelėti 1: Kada ne kada bùbtelna (apie obuolį) OG351 …
9bubterėti — bùbterėti, ėja ( ia, i), ėjo žr. bubtelėti: 1. Obuolys bùbterėjo žemėn Kp. 2. Bùbterėjo kelius kartus, ir numetė kultuvą Kp. Su kumšte bùbterėjo ana J. 3. tr. su garsu mesti: Į duknas, patalus, perynus priegalvį bùbterėti J …
10buptelėti — bùptelėti, ėja, ėjo intr. 1. su garsu nukristi, pargriūti, bubtelėti: Papurčiau ir bùbtelėjo keli obuoliai Gs. 2. garsiai suduoti, bumbtelėti: Tik štai grumstas jam buptelėjo į kaktą rš …
- 1
- 2
