įmesti
101įvaryti — 1 įvaryti K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, PolŽ40; Q269, SD1192, SD166, R, R114, MŽ, MŽ149, Sut, N, LL97,275, ŠT46 1. tr. varant, genant priversti įeiti ar įbėgti į kokią vietą ar patalpą: Reikia invaryti karves kur Btrm. Žolės kur yr, invarysi karvę, tegu… …
102įvelti — 1 įvelti, į̃velia, įvėlė Rtr, DŽ1, KŽ 1. tr. taršant, šiaušiant įkišti (pirštus, rankas), sugriebti: Įvelti pirštus į plaukus kam NdŽ. | refl. tr., intr.: Vaikai įsivėlę rankas į tankias garbanas rš. Andriaus pirštai tebebuvo į jo gerbenę įsivėlę …
103įversti — įver̃sti, įver̃čia (į̃verčia), į̃vertė 1. tr. K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ įgriauti, įguldyti, įmesti, įsviesti: Į marias juos įvertė CII571. Invertė duobėn LKKXI165(Zt). Piemenys sugavo avį, surišo kojas ir įvertė vežiman M.Katil. Per ašį iñvertė… …
104įvolinti — ×įvõlinti 1. tr. Nmj įdėti, įmesti: Aš greitai dešrą puodan invõlinau, verdu Pv. Invõlyta pagurklės gabalas, kur liula vienas taukas Pv. | refl. tr.: Druskos insivõlys, i valgo Smn. 2. refl. įklimpti: Visi iki kaklo sniege insivolino, tai… …
105įšankinti — įšankìnti tr. 1. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ priversti arba leisti įšokti: Įšankìnk arklį par tvorą ir paganysi J. Įšankinsi į krūmą tujau, o jau aš būsiu pats pri to arklio LTR(Dr). 2. J, KŽ leisti įsišokinėti, įsižaisti. 3. įmesti, įkrėsti:… …
106įšauti — 1. intr., tr. R27, MŽ36, K, M, Š, Rtr, NdŽ, KŽ šaunant pataikyti į ką, kliudyti: Įšovė į stogą i tą stogą uždegė Kv. Įšovė į pilvą ką ten, gavo gulties pjaustyties (operuotis) Krš. Kojon inšãv[o] Pls. Brolis stačiai į vidų įšovė J. [Tam tikrais… …
107įšveisti — įšveĩsti, čia (į̃šveičia), į̃šveitė Rtr šnek. 1. intr., tr. Š, KŽ aplupti, primušti: Sakau, tai kad tėvas mane su kokiu rapnyku inšveĩst[ų] Pun. Aštriu virveliniu įšveĩst, tai ir nebetrepsės vietoj Antš. Sūnui vakar kai į̃šveičiau, tai kaip… …
108įšvilpinti — 1 įšvìlpinti 1. R26, MŽ34, N žr. 1 įšvilpti 3. 2. tr. šnek. greit įmesti, įsviesti: Garsiai perskaitęs, popieriaus lapelį įšvilpino į ugnį sp. švilpinti; atšvilpinti; įšvilpinti; iššvilpinti; nušvilpinti; …
109įšvilpti — 1 įšvil̃pti, ia, į̃švilpė 1. intr. Rtr švilpiant įeiti. 2. refl. Ser įsileisti švilpti, ilgai švilpti. 3. tr. N švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką, pašiepti: Visi, kurie pro šalį eit, įšvilpia tavę (švilpia ant tavęs) CI114. 4. intr. Rtr, KŽ …
110įžlėgti — 1 įžlė̃gti, į̃žlegia, į̃žlėgė tr. įmesti ką sunkų, minkštą, šlapią: Įžlė̃k kiaulei gardan priravėtos žolės Š. žlėgti; apžlėgti; įžlėgti; išžlėgti; nužlėgti; pažlėgti; peržlėgti; prižlėgti; …
