įkaltinimas
1įkaltinimas — sm. (1) BŽ581 → įkaltinti: Nusikaltusios šalies įkaltinimas rš. kaltinimas; apkaltinimas; atsikaltinimas; įkaltinimas; nukaltinimas; pakaltinimas …
2apkaltinimas — sm. (1); R65 → apkaltinti: Rūstūs apkaltinimo žodžiai ėjo iš jo lūpų rš. Tas apkaltinimas man visai nepelnytas rš. Reik ..., idant ... byskupas ... būtų nenaujas, jeib pasipūtęs ig apkaltinimą neteisinykų neingipultų Mž29. kaltinimas;… …
3atsikaltinimas — sm. (1) pasiteisinimas: Jos atsikaltinimo niekas negirdi I.Simon. Tai viens iš paprasčiausių atsikaltinimų prš. kaltinimas; apkaltinimas; atsikaltinimas; įkaltinimas; nukaltinimas; pakaltinimas …
4nukaltinimas — sm. (1) → nukaltinti: Užgirdo nukaltinimą nekalto ir tam apmelavimui įtikėjo A.Baran. Randasi tarp tėviškainių daug nukaltinimų A1884,14. kaltinimas; apkaltinimas; atsikaltinimas; įkaltinimas; nukaltinimas; pakaltinimas …
5pakaltinimas — sm. (1) → pakaltinti: Objektyvinis pakaltinimas TTŽ. Indavinėjęs ing pakaltinimą valios DP590. kaltinimas; apkaltinimas; atsikaltinimas; įkaltinimas; nukaltinimas; pakaltinimas …
6įkliaudinimas — sm. (1) BŽ581 įkaltinimas. kliaudinimas; įkliaudinimas …
7įrodymas — sm. (1) DŽ1; Sut 1. FT → 1 įrodyti 3: Tiktai vieno žodžio ū̃dis ilgumo dar neužtektų įrodymui, kad šaknies kitą kartą būta sunkios K.Būg. Kol manęs neįtikins klydus ryškiais įrodymais, tol aš nemesiu savo mokslo J.Jabl. Ši tiesa nereikalinga… …
