pabarti
1pabarti — pabárti vksm. Poli̇̀cininkai juõs tik pàbarė …
2pabarti — pabarti, pàbara, pàbarė tr. kiek barti, padrausti, pavainoti, papriekaištauti: Tėtė kad i pàbara, bet vis tėtė Gs. Ją pàbariau kartą vieną – verkė visą dieną Gr. ^ Su vilku nearsi, nors pabarsi ir pakarsi PPr51. Turtingas pabars, puikus… …
3paimti — paim̃ti, pàima (pàema), pàėmė I. tr., intr. 1. pačiupti, pastverti ranka, pirštais, dantimis, kokiu įrankiu: Daugelis vartė rankose paimtus ginklus J.Balt. Paimk dainyčią (milžtuvę) ir nueik palaidyk karvę Lzd. Paimk raktelius, padėk… …
4patrinkti — 1 patriñkti, pàtrenka, o tr. 1. NdŽ pamazgoti (galvą). ║ paplauti (avis). ║ nuprausti (vaikus). | refl. tr., intr. NdŽ. 2. NdŽ šnek. pabarti, iškoneveikti. | refl. NdŽ. ◊ galvą patriñkti NdŽ kiek pabarti …
5pribarti — pribarti, prìbara, prìbarė tr. daug barti, prigrasinti, privainoti: Prìbarė tiek, kad, kol mirsiu, neužmiršiu Grž. Ko ten nepribarė, nepribambėjo, pirštais, lazdomis nepribadė Žem. | refl.: Kiek aš ant jos prisìbariau, ka su juo nesusidėtų Gs …
6tėviškai — prv. Tėviškai pabárti …
7apibarti — apibarti, apìbara, apìbarė tr.; BPII23 kiek išbarti: Joną apibark – pradėjo labai rūkyt Ėr. O anuos du brolius apìbarė labai LB183. | refl.: Ką apsìbara kiek, būt nieko, ka tik nesimuštų Gs. barti; apibarti; atbarti; įbarti; išbarti; nubarti; …
8atbarti — atbarti, àtbara, àtbarė tr. 1. smarkiai pribarti: Jau jis bobos atabartas, kaip ugnies bijo Ds. | refl.: Na, ant manęs tai jis lig soties atsìbara – bamba ir bamba Skr. 2. refl. atgal bartis: Ans atsìbara prieš mane rūstingai, t. y. atgal… …
9bumbėti — 1 bumbėti, bum̃ba (bùmba), ėjo 1. žr. 1 bambėti: Senis vis bum̃ba ir bum̃ba – jam vis negerai Kt. Ją norėk pabarti, o ji visados bùmba Skr. Pareik namo girtas, tai ir bùmba kokią valandą Smn. Turiu raktelius skambančius, senus tėvelius… …
10graznė — 2 graznė̃ sf. (4) J.Jabl, K.Būg žr. 2 grazna: Be graznė̃s nieko nebus (pabarti reikia) Ln …
