keltuva
1keltuva — sf. (1) BŽ516, NdŽ, keltuvà (3a) [K], Vlk 1. SD22,14, [K], M, Lb, Asv, Prl galvijas, gyvulys: Keltuvos karvės, arkliai, avelės, kiaulės, žąses K.Būg(Ad). Keltuvas jeigu mylėsi, tada jos iškels tave iš skolos ir pakels į bagotystą J. Ožka negadna …
2keltuvas — 2 keltuvas sm. (1), keltùvas (2) NdŽ 1. BŽ122 tech. prietaisas sunkumams kelti: Nuleido savo geležinę ranką dideli keltuvai K.Kors. Jūros uostų keltuvai aukštai pakėlę savo strėles sp. Žvangėjo laivų inkarai ir prekių keltuvai Šlč. Pataisė… …
3išdarguma — išdargumà sf. (34b) ištvirkimas: Ganant visa piemens išdargumà – keltuva pakeikt Tvr …
4jautis — sm. (1) K, J, Sn; B, R, M 1. naminis gyvulys, karvės patinas; kastruotas bulius: Jauteliai, jauteliai – eina jaučiai baubdami, baubdami A.Strazd. Jautis mauroja, baubia, baubinėja Grž. Jautis smailaragis Pn. Vesk karvę pri jaučio Lc. Jeigu… …
5kaltuva — 2 kaltuva (= keltuva?) sf. (1); Ak prieauglis (gyvulių)? …
6keltava — sf. (1) Vj, Slk, Ktk, Prng, Sld, Dglš, Lš, Mrc, Mrk, keltavà (3a) 1. žr. keltuva 1: Keltava nusisuko ragą Mlt. Tau tik keltavos ganyt! Švnč. Inė̃[jo] pirkion kap keltavà Dkšt. Paki keltavas ginsma laukan, tai ir žolė sužels Trgn. Kiek keltavų… …
7keltuvas — 1 keltuvas sm. (1) Š žr. keltuva 1: Gink keltuvus laukan Slk. Žmogus ... vadinasi žvėrim arba keltuvu SPII157 …
8keltuvinis — 1 keltuvinis, ė adj. (1), keltuvìnis (2) → keltuva 1: Mūsų karvės labai ėda keltuvinius burokus Kls. Kelis gi vežimus keltuvìnių burokų parvežei? Sld …
9pamušti — pamùšti, pàmuša, pàmušė tr. 1. šiek tiek mušti, aplupti, apdaužyti: Kai jį jau Šilkalny pàmušė, tai nuo to laiko ramesnis pasidarė Šn. Itą mergą ir uošvį macnai pàmušė Dv. Reikia pamùšt – pasileidę, neklauso Vrn. Pàmušė vienas kitą Dv. |… …
10sururėti — sururėti, sùrura, ėjo intr. sugarmėti: Keltuva su jaučiais [duobėn] sururėjo Lz. rurėti; prirurėti; sururėti …
- 1
- 2
