dilgė
1dilgė — dìlgė sf. (1) Ds, dilgė̃ žr. dilgėlė 1: Buvo patvory nemaža didžiųjų dilgių (Urtica dioica) Trgn. Tokioj žemėj tik dìlgės ir usnys auga Ut. Vaikas inlindo dìlgėsna ir apkepino kojas Zt. Aš prie tavo šalužės, kaip dilgė̃ prie tvoružės JV641 …
2Dilge — Augsburger Dilge um 1485 …
3Dilge — auf verkürzte Formen des weiblichen Rufnamens Ottilie zurückgehende metronymische Familiennamen …
4dilgė — di̇̀lgė dkt. Daũg di̇̀lgių prie tvorõs priáugo, rei̇̃kia išráuti …
5dilgėjimas — dkt. Akių̃ dilgėjimas …
6dilgėti — vksm. Strėnos dilgėjo lyg lazdà péršertos …
7dilgelė — dilgẽlė sf. (2) žr. dilgėlė: 1. Pas savo anytėlės ... dilgeluže smirdėjau JD584. ^ Gerai, kap dilgelėsna atsisėdus KrvP(Mrc). 2. Balta tuščia dilgẽlė K; P. Baltoji dilgelė LBŽ …
8dilgėti — dilgėti, dìlga, ėjo 1. tr., intr. niežėti, perštėti: Ta mano koja dìlga, duria Skr. Strėnos dilgėjo lyg lazda peršertos J.Balt. 2. intr. rūpėti, magėti: Man vis dìlga, kad tik greičiau pabaigus Gs. O jau tau dìlga tas pirkinys! Alk. Jam labai …
9dilgėtas — dilgėtas, a adj. (1) žr. dilgėlėtas: Pilkšvu giedravalkiu ima trauktis dilgėti grioviai J.Balt …
10dilgėtis — dilgėtis, dìlgisi, ėjosi J dilgintis …
