apkvailti
1apkvailti — apkvaĩlti intr. 1. K pasidaryti kiek kvailam, kiek sukvailėti, apkvaišti: Kas apkvailęs, tas kvaila, arba pusprotis JI50. Žmogaus globoje apkvailo višta, antis, žąsis V.Kudir. | Į apkvailusį nuo nuobodžio sodžių jie pūkštelėjo gaivinančios… …
2apkvailimas — apkvailìmas sm. (2) → apkvailti 1: Mes iki apkvailimo lošdavome kaulais rš. Koks tai baisus apkvailimas! rš. kvailimas; apkvailimas; pakvailimas; sukvailimas …
3apkvaišti — apkvaĩšti intr. J 1. pasidaryti kvaišam, apkvailti; netekti nuovokos, suglumti, apstulbti: [Drimba] išbėga lyg apkvaišęs į kiemą P.Cvir. Suskalbėt negalima – apkvaĩšęs viškai Ds. Gal tau galva apkvaišo – niekus kalbi Ps. Jis jau visai apkvaišo …
4iškvošti — 2 iškvõšti intr. sukvailėti, apkvailti: Visai iškvošęs diedas Ldk. Ligi susenėsi, tu visiškai iškvõši Ds. Iškvošus ir tu pasdarysi, kai dantys išbyrės Žmt. kvošti; apkvošti; atkvošti; iškvošti; nukvošti; pakvošti; sukvošti; …
5iškvošėti — 1. refl. žr. atsikvošėti 1: Kap gavau galvon, vos ne vos po geros adynos išsikvošėjau Sn. 2. intr. iškvošti, apkvailti: Iškvošėjo merga visiškai Ds. Ir aš ant senatvės baigiu iškvošėti, net dienų nebesuskaitau Pn. 3. susenti, iškaršti: Senis… …
6pakvailti — pakvaĩlti intr. pakvaišti, papaikti: Ot pakvaĩlo merga, tik da per laukus nebėga Gs. Ką tu sakai, vaike, ar pakvailai?! rš. Tai pakvailusios moters – už niekus vaidijas! rš. kvailti; apkvailti; pakvailti; sukvailti …
7sukvailti — sukvaĩlti intr. netekti proto, sukvailėti: Ans sukvailo (tapo durnius) J. Jis galvots, kol nesukvails LTR. Rapolas tiesiog sukvailo iš laimės Vaižg. | refl.: Susikvailo galva nuo dūmų J. kvailti; apkvailti; pakvailti; sukvailti …
8užsikvailiuoti — J apkvailti. kvailiuoti; atkvailiuoti; pakvailiuoti; prakvailiuoti; sukvailiuoti; užsikvailiuoti …
