įkalbėti
1įkalbėti — įkalbėti, į̃kalba, ėjo 1. intr. įkalti, išaiškinti: Įkalbėk sūnui gerai, kad suprastum J. 2. tr. užfiksuoti žodžius magnetofono ar kitokioje juostelėje: Ekspedicijos dalyviai demonstravo įkalbėtus tekstus sp. 3. refl. įsileisti į kalbą,… …
2įkalbėti — vksm. Mẽs įkalbėjome juõs vỹkti su mumi̇̀s …
3nuvobyti — ×nuvõbyti tr. 1. N vyliumi, gudrumu įkalbėti nuvykti kur: Nuvõbijo savo žmoną to vienkiemio pasižiūrėt Pl. | refl. tr. Pnm: Nusivõbijo Viktarą an Šidlauską, tručyznos turia Slm. 2. vyliumi, gudrumu įkalbėti pasitraukti iš kur, nuo kur: Ana… …
4užkalbėti — užkalbėti, ùžkalba, ėjo 1. tr. kalboje nuveikti: Žinoma, tavęs da niekas neužkalbėjo Ktk. Kas užkalbė̃s, už to ana eis ir duos pusę karalystės (ps.) Antz. 2. tr. užkalbinti: Par kiemelį pati išlydėsiu, par laukelį žodžiais užkalbėsiu Trg. 3. tr …
5apkalbėti — apkalbėti, àpkalba (apìkalba), ėjo 1. tr., intr. apsakyti, aptarti: Negaliu apkalbėt, kiek bus tolumo Pb. | Ir vasarą, sunkiomis darbo dienomis, surandamas laikas šnektelti, apkalbėti visokius reikalus rš. Susirinkime draugijos reikalai… …
6atkalbėti — atkalbėti, àtkalba, ėjo 1. intr. baigti kalbėti, sakyti: Aš atsakiau motutei, atkalbėjau senutei Brš. Motušėlė atkalbėjo (atsakė) meilingais žodeliais JD1555. 2. refl. lig soties prisikalbėti: Ar jau atsikalbėjot? Ėr. Onai niežtėte niežtėjo su… …
7dakalbėti — ×dakalbėti, dàkalba, ėjo (hibr.) tr., intr.; SD42 atkalbėti iki kol. | refl. SD42. kalbėti; apkalbėti; atkalbėti; dakalbėti; įkalbėti; iškalbėti; nukalbėti; pakalbėti; …
8iškalbėti — iškalbėti, ìškalba, ėjo 1. tr., intr. papasakoti, apsakyti, išsakyti: Istorijų visokių tu gali iškalbėt Dglš. Bet senis Vilkas jau yra iškalbėjęs viską I.Simon. Kalbom [žodį] iškalbėsiu, giesmėm išgiedosiu BM450. Tu toktai nereiškei… …
9išmasinti — išmãsinti tr. 1. A1885,48, Bd išprašyti, išvilioti ką iš ko: Kožnam ir sveikiausiam galiam įkalbėti ligą ir piningus išmasinti M.Valanč. Išmasino nu žmogaus piningų ir išleido ant nėkų Vvr. Žentas išmãsino jeibi ką, t. y. išprašė J. 2.… …
10išrodyti — 2 ×išrõdyti tr. 1. Svn išraginti, išprašyti: Led ne led tėvą išrõdijo iš namų – teip nenorėjo važiuot Sdb. Led išrõdijau vaiką namo eit – neina, ir tiek Užp. ║ išvaryti, iškrapštyti: Nenorėjo eit, led išrodijau iš gryčios Ėr. Jau kai jis… …
